Jėzaus stebuklingas penkių tūkstančių žmonių pamaitinimas tik su penkiai miežinės duonos kepaliukais ir dviem žuvimis nuo senų laikų Bažnyčios tradicijoje yra laikomas Šventosios Eucharistijos pirmavaizdžiu.
Šis evangelinis stebuklas primena, kad esame kviečiami savo gyvenimo nuotykyje ne kaupti, o dalintis. O jei dalijamės, tada ir augame bei turtėjame dvasinių ir medžiaginių gėrybių pasidalinimo gausoje bei pertekliuje. Rečiau arba dažniau galime sutikti skurde gyvenantį žmogų. Bet atkreipkime dėmesį, ar tas žmogus su visa savo aplinka ieško atsakymų į savo gyvenimo klausimus? Ar kalbasi rytą ir vakarą maldoje su Dievu? Sekmadienį meldžiasi šv. Mišių aukoje? Yra aktyvus parapijos, bendruomenės gyvenimo žmogus? Deja, neretai pastebėsime, kad dvasinė ubagystė eina pirma medžiaginės ubagystės, materialinės stokos. Šiandienos žmogus, atsisakęs gyvenimo Dievo artumoje, pasmerkia save tiek dvasinei, tiek medžiaginei dykumai, iš kurios ne taip paprasta išeiti sveikam ir nesužeistam.
Jono Evangelijos skyriuje „Duonos padauginimas“ susiduriame su neabejotinu stebuklu. Keliais duonos trupiniais pamaitinama išalkusi minia. Bet atkreipkime dėmesį – žmonės ieško Jėzaus. Kartais išalkę ir pavargę nukeliauja dešimtis mylių, bet nepaliauja ieškoti Jėzaus. Ar tai nėra šiandieninio pasaulio žmogui dar vienas priminimas, kad nėra kitų malonės kelių, jei jie neveda pas Jėzų? Ar mumyse gyvena ta pati troškimo dvasia – sutikti Jėzų? O juk ir šiandien pilna ligonių, sergančių sielos ir kūno ligomis. Ar ieškome Jėzaus, ar savo gyvenimo klausimus patikime į Jo rankas ir savo regimas bei neregimas žaizdas, aptvarstome Jėzaus Atperkančia Amžinybės Malone ?
Jėzus savo stebuklų dėka galėjo lengvai tapti karaliumi. Kai už gerus darbus ieškome atlyginimo, garbės ir pripažinimo, niekada neužmirškime, kad tai yra viso labo tik karališkas įvertinimas. Bet kai darome gera paslapčia ir niekam nežinant, tai jau yra dieviškas pripažinimas.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
